Italija Italija

Ilgai nerašiau, nes vaikščiojau po Romą, kvėpavau jos istorija persismelkusiu oru, vaikščiojau po akmenimis klotą grindinį, ragavau nuostabaus skonio itališkų patiekalų ir negalėjau atsižavėti niekur neskubančiais, besidžiaugiančiais gyvenimu italais.

Apie Romą negali papasakoti, ten tiesiog reikia pabūvoti. Pamilau Romą jau po pirmo vizito. Nuo tada norisi į ją vėl ir vėl sugrįžti. Roma kaip virusas, kuriuo užsikrėti ir išgyt negali.
Romoje jau ne pirmą kartą, šiemet norėjau praeiti įžymaus skulptoriaus Gian Lorenzo Bernini takais. Ačiū Jūratei Terleckienei už puikią knygą " Į Romą Berninio pėdsakais". Verta ją pasiimti važiuojant į šį miestą.
Keliaujant į Romą, negali vieno vizito metu visko aplankyti, pamatyti, paragauti. Ten susipina daugybė epochų, architektūros ir kultūros stilių, todėl keliaujant į Romą geriau pasirinkti vieną maršrutą ir nuodugniau jį patyrinėti. Romos veidų yra daug: antikinė Roma, baroko stiliaus Roma, Romos fontanai, Vatikanas su savo neišsenkamais istorijos ir meno klodais, renesanso Roma, kulinarinė Roma.
Ir kuo daugiau kartų važiuoji, tuo norisi giliau šį miestą pažinti, Jeigu manęs dabar paklaustų - ar dar važiuotum į Romą? Atsakyčiau - taip ir tikrai ne vieną kartą.

O apie itališkos virtuvės subtilybes gali daug  rašyti. Nuolat ragauti itališkus patiekalus ir  nuolat atrasti  kažką naujo, neragauto ir skanaus.
Vieną dieną pietaujant restorane, stebėjau italus. Kas mane labiausiai nustebino, jie valgo ir bendrauja. Kalbasi apie maistą, ką valgė per pusryčius, kur vakarieniavo vakar, kaip gamino patiekalus, kur pirko žuvį ar daržoves. Ir pastebėjau, nė vienas žmogus nekalba telefonu, nerašo vakarienės metu žinučių ar nevarto interneto puslapių.  Italai maistui, bendravimui prie stalo teikia ypatingą ir pagrindinį dėmesį. Man gražu ir manau prasminga.

Šiemet mano tikslas buvo aplankyti restoranėlius, kur renkasi romiečiai. Tik ten gali pajusti itališko valgymo privalumus, stebėti ,kaip bendrauja vietiniai, ką valgo jie, pasimėgauti tikra itališka virtuve.
Itališkas maistas mane žavi savo paprastumu, jokių mišrainių, košių  makalošių, viskas gryna, šviežia, tikra ir paprasta, mažai prieskonių. Jei kepta cukinija, tai paskrudinta aliejuje su šiek tiek druskos ir pipirų, jei kepta žuvis, tai tiesiog kepta ant griliaus, be jokių sūrio kepurėlių, majonezo bokštelių, kaip dažniausiai pasitaiko pas mus restoranuose.
Įėjus į restoraną, niekada apie jį  neverta spręsti iš interjero. Į kavinės apipavidalinimą italai beveik niekada daug neinvestuoja. Svarbiausia tai, ką valgome, ar maistas skanus ir šviežias, O ir aptarnavimas skiriasi, jie ne tik aptarnauja, jie bendrauja su klientu. Aptaria orą, savaitės ar dienos naujienas, žinoma maistą ir t.t...

 Vieną vakarą vakarieniavom restorane "Sora Lella", kuris metai iš metų gauna Michelin apdovanojimą, jis įsikūręs Tibro upės saloje.

 Vitrinos nešviečia nei dieną, nei naktį, tai pastebėti iš gatvės beveik neįmanoma. Užsisakyti staliuką reikia prieš dieną. Vakarieniavom apie 22 valandą, restoranas buvo pilnut pilnutėlis. Patiekalų nedaug, laukti reikia apie 20 minučių, bet laukimas neprailgsta, nes gurkšnojam vyną, kalbamės apie dienos įspūdžius. Maistas , kiap ir tikėjomės neapvylė, o ir kainos tikrai nedidelės.

Ir negaliu nepaminėti kavos, nes espresso kava, neatsiejama italų gyvenimo palydovė. Rytas prasideda kavos puodeliu miesto kavinukėje, pietūs ir vakarienė užbaigiama espresso kavos puodeliu. Gerą espresso kavą ruošia ne visi .Kava paruošta tinkamai bus tada, kai  kavos paviršiuje matysite  putą ir dedant cukrų, jis lėtai grimzta ir puta viršuje užsiveria. Kavos yra tik gurgšnelis, bet ji stipri, kvapni ir visai nekarti. Kavos puodelio kaina juokinga, tik 0.80 euro centų. O prie kavos begalybė pyragėlių, pyragų, šokoladinių daldainių ir kitų saldumynų.

Ir Jūs, kai keliausit po Italiją, nebijoki paklausti vietinių, kur pavalgyti, jie visada mielai ir noriai pasidalina informacija. Tikrai nenusivilsite.
Myliu Italiją....